seip knygu neskaitau, bet tavo Arturka sita pasakojina skaitau ir norisi dar dar daugiau (+) laukiame tesinio (8-) aisq dar smagiau butu kada pakatuskei prie lauzo kad papasakotum daugiau

Dvylikta diena

Išsimiegame, atsikeliame geroje nuotaikoje nes šviečia saulė ir pirma naktis kai nelyjo.Gerai papusryčiaujam ir pajudam iš stovyklavietes. Judam labai smagiai, nes gruntas molėtas, šlapias ir labai slidus.Mes tą gruntą praminėm važiavimu ''banano žieve''.Papuolam į purvo vonias. Bandom laikytis maršruto , bet sunkiai sekasi, nes per kalnus pravažiuoti sunku. Šiek tiek sukiojamės vietoja, kad įsimuštume i kelia.Važiuojame labai gražiomis vietovėmis.Rumunijos nacionaliame parke labai gražiai sutvarkyta.







Toliau kylam aukštyn ekstremaliais slenksčiais užkylam i kalno viršūne . Atsiveria vaizdingi nacionalinio parko vaizdai. Lekiame kalnu viršūnėmis, vietomis užgniaužia kvapą, kad nenulėktume nuo skardžio. Kylame į kalną 1,8 km.

Vėl „Yamahos“ komandoje kiaura padanga. Kol Ramas su vietiniu pagalba lopė ratus Arturas keitė savo raudonam žirgeliui stabdžiu priekines kaladėles.









Po eilinio techninio remonto važiuojam toliau Arturas nusprendžia pasivažinėti po upe ir apsiplauti savo motociklą, deja nevisai sėkmingai, nes ir pats įkrenta i vandeni ir sušlampa iki pusiaujo. Žinoma vėl pradeda sėkmingai lyti . Pagaliau mūsų vado užsispyrimo dėka kylam arkliu išmintais takais i kalną. Ir čia vadas pameta savo foto aparatą ,po geros paieškos valandos ji randam. Iš aparato nieko gero tikėtis, kad bent jau kortele būtu sveika,nes ten visa mūsų video medžiaga. Nuo kalno atlekia arklys su rogėmis ta ''bobsliejaus trasa''.Vaizdas superinis -vasara rogės.





Vakarop truputėli pradeda krapenti lietus,bet jau jis nieko nebenustebins.

Nusileidžiam nuo kalno , apsistojam viešbutyje pailsėti, nes rytoj bandysi šturmuoti aukščiausia „Karpatu kalną“(vardu Petrusas) 2,4 km aukštis.Ant jo matosi labai daug sniego.Kaip seksis bus matyti.

Šiandien pravažiuotos 85 mylios.

Trylikta diena

Atsikėlus iš ryto gauname viešbutyje pusryčius ir lekiam link aukščiausio (Petrusas) kalno .Rumunijoje buvo labai daug lietaus ,todėl labai daug kelių vedančių į kalnus yra tiesiog nuplauti arba užnešti smėlio ir akmenų krūvomis.







Susirandame šiaip ne taip kelią į kalną.Kalno papėdėje susirandam vietini viruką , kuris tampa mūsų gidu.Jis parodo mums kelią iki kalno viršūnėje esančios sinoptikų stoties.



Kylant i kalniuką pirmieji ženklai, kad raudono „Kawasakio“ variatoriaus darbas pradeda šlubuoti. Bet i kalną užkylam ,paliekam meteorologijos stotyje savo žirgelius poilsiui, nes daugiau kelio nebėra ,o patys nusprendžiam palipti iki kalno viršūnės pėsčiomis.





Sugaištame apie porą valandų ir pasieke kalno viršūnę padarome keleta foto.Viršūnėje pasifotografuojam šiek tiek atsipučiam ir leidžiamės žemyn. Nusileidom labai smagiai ir greitai, čiuožėme sniegu ant užpakalio žemyn.

Minusas tas ,kad paskui šlapia rūra.

Apačioje prie sinoptiku stoties pavalgome pietus ir leidžiames žemyn ,bet jau su savo ATV.Nusileidus nuo kalno supratome, kad nuo šiol kelias suka link namų.Pavažiavus koki 20 km. Arturo „Kawasakiui'' nutrūksta varijatoriaus diržas.Pasikeičiam greitai ir lekiam toliau.Remontui pavykus ieškome vietos nakvynei. Rumunijoje labai gražūs vartai į sodybas ,drožinėti iš medžio.







Sustojus nakvynei užeina audra su ledukais.Gerai ,kad buvom spėje pasistatyti palapines.Po audros vakarienė ir miegas.Rytoj jau pradėsim judėti į namų pusę.

Pravažiavom per diena 65 mylias.

saunuoliai vyrai.....pagarba tokiam ryztui. lengvai pavydziu tokiu nuotykiu, ispudziu.

lieka tik pasvajot. dar kai ziurejua filma apie kelione aplink Lietuva....uzkabino. o dabar is vis....SUPER

Perskaicius Arturo dienorasti ,foto ir video ygijo visai kitokia prasme.........NEREALU (y)

Keturiolikta diena

Iš ryto lyja. Vis tiek kylam ir bandom važiuoti. Išvažiavome moliais ''banano žieve''.Važiuoti sekasi sunkiai nes sukinėjamės aplink kalną ir nerandame keliuko pravažiavimui. Užsiknisom nes nebegalim užvažiuoti į kalną.







Gryžome į kaima dėl kelio išsiaiškinimo.Išsiaiškinome ,kad norint pervažiuoti kalną turime važiuoti tais pačiais moliais.Visi patampam dėl nežinia ko suirzę todėl kyla šiokia tokia revoliucija. Revoliucija pasibaigia butelio išgėrimu pakalnėje. Truputėlis tarpusavio incidento,bet ugninis vanduo viską sustato į savo vietas.Šiaip ne taip su lebiotkių pagalba pavyksta pasiekti kalno viršūnę.Visi pavargę nuo purvyno ,apsiprausiam upelyje mocus ,o taip pat ir aprangas. Labai skaniai pavalgom skanius pietus vietiniame kaimo turizmo sodyboje. Ten priimam sprendimą palikti Rumunija. Paskui trumpiausiu keliu varome link sienos į Ukrainą.Bevažiuodami link sienos pakeliui užsukame į vyrų vienuolyną.







Asfaltu tenka važiuoti apie 130 km. Padangos kenčia nuo asfalto ir labai greitai eina šaibom.Netoli muitines sustojam užkirsti šviežiu braškiu, Už braškių dėžutę sumokame 3 eurus ir dar gauname porą litrų pieno.Fantastiška vakarienė.Pataikome į labai "baisu ''keliuką.Tiek šiukšlingo kelio nebuvau matęs per savo gyvenimą.Dar teko sutikti protingu karvių.





Prisikirte pilnus pilvus braškių su pienu privažiuojam į pasienio teritorija.Ant sienos didelės fūrų ir lengvikių eilės, bet mus mentai praleidžia be eilės nes dar tokio ekipažo nebuvo mate nei pasieniečiai nei muitininkai.Be didelio vargo ,pajuokaudami su tarnybos atstovais įvažiuojam į Ukrainą.Muitininkai buvo labai geranoriški todėl siena pavyko kirsti per 1,5 valandos. Į Ukraina įvažiavom jau sutemus.Pilamės pigaus Ukrainietiško benzino pilnus bakus.Susirandame vietą nakvynei.Stojame nakvynės obelų sode. Oras fantastiškas.Tarpusavio ginčai tarp Kawų ir Gryzlių,buteliukas taikai ir saldus miegas.Šiandiena pravažiavom truputėli daugiau kaip 100 mylių.

Pėnkiolikta diena

Pirmą kartą rytas be lietaus ir tiesiog karštas. Šiek tiek puola uodai. Neskubėdami papusryčiaujam , susidedam daiktus ir pratęsiam kelionę į namu puse.Oro temperatūra 26 laipsniai.

Kadangi diena pakankamai karšta , važiuojam ramiai ir su nuotaika .Vadas visiškai nesistengia varyti komandos per jėga. Todėl važiavimas vyksta be didelių problemu.Prisipilame benzino , inkasatorius su Žiguliuku palydi ir parodo kelią į kalnų serpantinus.Miestelyje stojam apsipirkti maisto ir į popiete pradedam kylimą i kalnus. Bevažiuodami pavejame pėškom beinanti piemenį į kalnus.Pavežame jį ir tuo pačiu paderiname klausimą dėl ėriuko šašlykui.Ant kalno didžiulė avių ir ožkų banda.Kalnuose užsukame pas piemenis kur perkame ėriuką šašlykui.Už 50 eurų išsirenkame ėriuką ir jį mums vietoje papjauna.Nuo visos ėriuko pjovimo procedūros ir piemenų gyvenimu sąlygų esame pasibaisėją.Pasidarome šašlykų ir šonkauliukus pasimame su savimi. Tie piemenys ant pusę metų išeina į kalnus ganyti avių.Kosmosas kažkoks.Ant kalno jie gyvena pasistatę pavėsinę,melžia avis ir spaudžia sūrius ir tenai gyvena.Baisios antisanitarinės sąlygos.Todėl juos nusprendžiam palikti ir apsistoti nakvynei atskirai nuo jų ant kalno. Mes išvažiuojame toliau į viršų.Jie mums sakė, kad mes nepravažiuosim, bet ne mes būtume ,kad neiveiktumėm sunkumus.Užeina lietus, bet mes miške prasilenkiame su lietumi.Susirandame stovyklavietę.Verdame barščius su kauliukais ir kepame šąšlyką.Vakarienė karališka.Sočiai prisivalge einame miegoti pravažiave tik 70 mylių.

Diena būtų praėjusi sklandžiai jai ne Arturėlio apsivertimas ir pagaliau anot visu :Vytelio žaliosios „Yamahos“ remontas. Teko pakeisti granatos guma.

Šešiolikta diena

Rytas kaip ir neblogas susikraunam savo daiktus ir tęsiam savo kelione purvini, nes ant kalno neturėjome vandens.Išvažiuojame kalnų viršūnėmis ir beveik važiuojame visą dieną jomis.Kalnu viršūnėmis maršrutas buvo pakankamai ilgas tad beveik visa diena praleidome didesniame nei 1 km aukštyje.







Kalnais pravažiavom virš 30 km.Kalnuose sutinkame pasiklydusiu čekų turistų pensininkų grupę (30 žmonių).Rūke nežino į kurią puse eiti.Paaiškinam kuria kryptimi laikytis jiems kelio.

Važiavimas vietomis buvo ekstremalus , nes leidžiantis nuo kai kuriu kalnu negalėdavai spausti papildomai priekinių stabdžių ,nes persiversti galėdavai sekundės greičiu.

Šia diena Arturas vėl sugebėjo pasižymėti su savo „Kawasakiu“. Jo motociklui atsisuko veržlė ir nukrito priekinė apatinė šakė ,ir kaip koks inkaras sustabdė mūsų judėjimą kokiam geram pusvalandžiui.







Teko net apardyti Tomošėlio motociklą, kad surasti tinkama veržlę. Nuo vairo traukės ,fiksavimo veržlė tiko mano mocui ir taip sutvarkomas mano mocas,Judame toliau.Privažiavę ukrainiečiu meteorologijos stoti atsigeriame arbatos, atsipučiam ir dar šiek tiek pasisukioję ant kalno leidžiamės nuo kalnu masyvo i miesteli.Žinoma Arturelis jau nieko nebestebindamas tęsia savo „šau“ toliau. Važiuodamas sugeba išlėkti iš Kirovo vėžiu taip, kad net nusimontuoja priekinis ratas .







Truputėli padarėme pertrauką kol benzino pagalba užmontavau padanga ant disko.Vienoje vietoje stipriai buvo užverstas kelias medžiais , tai teko padirbti medkirčiais.Kol prasikirtom pravažiavimą.

Miestelyje apsiprekiname maistu ir pajudame vėl,bet neilgai nes ant sankryžos sustabdo mentai.Trumpai pabendraujam ir vėl judame toliau.Kolonėlėje pilamės benzino su kortelėmis.Iš pradžių paprašo ,kad parodytumėme jas,o paskui klausia ar tikrai jose yra pinigų.Vienas juokas.Šiaip ne taip pavyksta prisipilti benzino ir atsiskaityti kortele.

Ieškome vietos nakvynei.





Pagaliau radę vieta nakvynei prausėmės upelyje ir vėliau kepamės šąšliką iš mūsų nusipirkto ėriuko.Persitikrinam mocus..Pavalgius vakarienę užėjo kaip ir beveik kiekvieną diena geras lietus ir griaustinis su ledais.Pagaliau ilgai lauktas nakvynės metas.

Pravažiavome per diena 48 mylias.Labai neskubėdami judame link Lenkijos sienos.Tomo priekinis k/p ratas ir mano k/p galinis ratas po avarijų postipriai kliba iš guoliaviečių.Bet tikimės iki sienos davažiuoti laimingai..

Septyniolikta diena

Lijo visa naktį ir dabar lija kaip iš kibiro, ir kolkas prošvaisčių nesimato,kad bus geresnė pagada.Kaip bus su dienos oru kolkas neaišku?Todėl atsikėlus teko susipakuoti šlapias palapines ir judėti be pusryčiu toliau. Vėl pradėjom sukiotis aplink kalną .Vytelis su savo žaliu žirgeliu sugebėjo net apsiversti . Kadangi toliau sėkmingai lijo tai stengėmės važiuoti daugiau žvirkeliukais. Visa palaima -grojanti muzika šalme,šildomos rankenėlės ir rankos sukištos į spec. maišus kurie užmauti ant vairo. Kaip Ukraina pasitiko lietumi taip ir išlydi mus su lietumi.

Važiuojame miškais ir kalnų viršūnėmis.Šiandien teko važiuoti upės vaga gant ilgą laiko tarpą,tai truputėli atsiplovė mocų dugnai nuo purvo.Gerai ,kad upės dugnas akmenuotas ir gylis iki keliu.Vienoje atkarpoje vyko netgi lenktynės tarp „Kawasaki“ ir „Yamaha“ komandų. Na čia ir vėl „Kawasakiai“ buvo „lyderio“ pozicijose kadangi jų varikliai galingesni ir jų mocai naudodavo po puslitri tepalo šimtui kilometru .

Dienos tikslas buvo pasiekti mūsų gerą seną draugą Vasiliju mes ji norėjom dar karta aplankyti išvažiuodami , o taip pat ir įsirašyti mūsų Arturo garsųjį skrydi nuo kalno, nes tik pas Vasyliju kompiuteryje buvo išlikusi vienintele vaizdo įrašo kopija.

Vado tobulo navigavimo dėka pataikėme tiesiai i Vasilijaus kaimeli. Parduotuvėje apsiperkame už paskutines grivinas maisto šiandien vakarienei ir rytdienos pusryčiams .Čia vietinis įgaliotinis patikrina mūsų dokumentus.Pas Vasilioką nusiplaunam mocus su karšeriu.Nakvynei apsistojome vėl jo „hatoje“. Darome vakarienę ir ruošiamės paskutiniai atsisveikinimo vakaruškai.Smagu buvo skaniai pavalgyti, pabendrauti ir miegoti šiltose lovose.

Šiandien pravažiavom 60 mylių.

Aštuniolikta diena

Paskutine diena Vasilokas pažadino mus 8 ryto . Gaspadinė paruošė sočius pusryčius. Pavalgius ir susikrovus daiktus atsibučiavome ir išvažiavom link Turka miesto. Tarp kitko visą naktį sėkmingai lijo . Važiavom kaimukais ir žvirkeliukais. Vadas dar užvedė į miško keliukus šiek tiek pasimurgdyti po tešlas , bet viskas kaip ir sėkmingai baigėsi. Po truputi judėjome link sienos. Viename kaime užtaikėme i pasieniečiu baze. Jie buvo labai geranoriški, kad net įšskyrė savo patruli su mopedu „Minskeliu“ mus palydėti ir parodyti mums reikalinga kelia.

Nurodytas kelias vedė per upe todėl teko du kartus keltis per sraunia ir pakankamai gilia upe.

Persikėlę be problemų sustojame paskutiniu pietų po tiltu , nes ir vėl toliau sėkmingai lijo.

Be valgydami jau pradėjome aptarinėti visa mūsų beveik įvykusią kelione. Iki sienos buvo likę dar kažkur apie 30 km. Arturo „Kawasakis“ pradeda labai šaudyti, nes matyt i karbiuratorių pateko šiek tiek vandens kai kėlės per upę.Važiuojam toliau ir staiga stoja mūsų vado „Kawasakis“. Sunku patikėti , bet pradeda barškėti variklis. Todėl likusia kelio atkarpa tenka buksyruoti gražiausia ir geriausia motociklą namo. Siena kertame per kokias 3 valandas. Užsikrauname motociklus ant priekabos ir jau su „Bambaliuku“ lekiam link Lietuvos.